Vieni iš ilgiausiai mūsų Vyriausybėje ruošiamų teisės aktų yra Mėgėjų žūklės įstatymas bei Žuvininkystės įstatymo pataisos. Šie įstatymai pradėti svarstyti dar buvusioje vyriausybėje ir konservatorių valdymo laikotarpiu vis dar nepatvirtinti Seime. Galbūt tai nėra patys svarbiausi Lietuvos valstybei bei jos piliečiams įstatymai, kita vertus jie liečia didelę dalį mūsų šalies gyventojų, ypač tų teisės aktų įsigaliojimu yra suinteresuoti žvejai mėgėjai, kurių respublikoje priskaičiuojama apie 150 tūkst.

Kai kuriais duomenimis, meškeriotojų yra bene tris kartus daugiau, visgi negalima teigti, kad žmogus turintis meškerę arba gaudantis tokiu būdu žuvis porą kartų metuose, jau yra žvejys mėgėjas. Bet kokiu atveju, Lietuva pagal bendrą gyventojų ir meškeriotojų skaičiaus santykį yra antra valstybė pasaulyje po Makedonijos.

Lietuva – žvejų valstybė

Nors tokios statistikos (veikiau palyginimų) niekur nerasite, bet drąsiai galima teigti, jog lietuvaičiai itin aukšto lygio žvejai. Čia nekalbama apie profesionalią sportinę žūklę (beje, mūsų šalies sportininkai rodo itin gerus rezultatus Europoje, tai liudija nuolat jų užimamos aukštos ar net prizinės vietos įvairiuose tarptautiniuose turnyruose), turima omenyje statistinio meškeriotojo sugebėjimai bei jo turimi meškeriojimo įrankiai. Ne kartą teko bendrauti su užsienio žvejais – jiems sunku įsivaizduoti, kad tokiuose miestuose, kaip Vilnius ar Kaunas, yra beveik po dešimt didmeninės prekybos žūklės prekėmis firmų ir ne mažiau nei po dvidešimt mažmeninės prekybos taškų, t.y. žūklės prekių parduotuvių. Beje, kiekviename miestelyje, kurio gyventojų skaičius siekia bent 10 tūkst., jūs rasite žūklės prekių parduotuvę. Palyginimui galima pasakyti, kad, tarkim, Londone ar Paryžiuje žūklės prekių parduotuvių mažiau nei didžiuosiuose mūsų miestuose (nors iš tiesų jie pagal gyventojų skaičių galėtų būti nebent Londono ar Paryžiaus priemiesčiai) ir jose parduodamų prekių pasirinkimas, kad ir kaip atrodytų paradoksalu, gerokai menkesnis nei pas mus.

Įdomu tai, kad esant nemažai konkurencijai tarp prekybininkų, mūsų šalyje žūklės įranga bene pigiausia Europoje, ko tikrai nepasakysi apie kitas prekes (pradedant maisto produktais ir baigiant buitine techniką). Užsieniečiai stebisi, kad tokios, jų nuomone, vargingos valstybės meškeriotojai žvejoja su itin aukšto lygio įrankiais ir leidžia sau pirkti pačių žymiausių Pasaulio firmų žvejybai skirtą produkciją. Itin įspūdingai atrodo mėgėjiškos žūklės švietėjiška veikla Lietuvoje: 2 – 4 žvejybinės laidos per TV, 5 nuolat leidžiami mėnesiniai žurnalai meškeriotojams, pastovios savaitinės rubrikos žvejybine tematika praktiškai visuose didesniuose Lietuvos dienraščiuose ir apie 10 – 12 funkcionuojančių internetinių svetainių. Palyginimui Lenkijoje, kurios gyventojų skaičius 38,5 mln., mėgėjiška žūklė čia taip pat labai populiari, tačiau ši šalis neturi nė vienos TV laidos apie meškeriojimą, leidžiami tik 3 žurnalai mėgėjiškos žūklės tematika.

Reikėtų paminėti, jog mūsų šalies biudžetas kasmet pasipildo 150 mln. litų (!) iš mėgėjiškos žūklės prekių pardavimo (mokesčiai, muitai ir pan.). Tačiau čia tik „viena medalio pusė“, kadangi nepriskaičiuojama kiek meškeriotojai išleidžia pinigų kurui, kiek skiria maistui, nakvynei, drabužiams ir t.t., šios išlaidos irgi tiesiogiai susijusios su žūkle. Mūsų paskaičiavimais tai turėtų sudaryti dar nuo 50 iki 100 proc. jau minėtos sumos (pagal 2007 m. žurnalo „Žūklė“ atliktas apklausas, vidutiniški vienos išvykos meškerioti kaštai kiekvienam žvejui sudarė 52 Lt), kuri irgi papildo respublikos biudžetą. Daugiau nei 1 mln. litų surenkama tik už leidimų bei licencijų mėgėjiškai žūklei įsigijimą valstybinės priklausomybės vandens telkiniuose (kiek žvejai mėgėjai sumoka vandens telkinių nuomininkams ir privačių vandens telkinių savininkams nėra žinoma), manoma, kad ši suma patrigubės pradėjus funkcionuoti elektroninei ALIS sistemai bei pabrangus leidimams žūklei, visi surinkti pinigai bus skirti tiesioginiam vandens telkinių įžuvinimui (anksčiau jie buvo nukreipiami tiesiogiai į valstybės biudžetą). Ir visos žvejų mėgėjų išlaidos skirtos 1350 – 1500 t (ŽŪM 2007 m. duomenys) per metus pagautų žuvų. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, jog pastaruoju metu smarkiai padidėjo meškeriotojų skaičius, kurie žvejoja tik savo malonumui, o ne dėl į namus parnešamo laimikio, jie pagautas žuvis paleidžia vadovaudamiesi nuolat spaudoje bei TV laidose apie žūklę propaguojamu šūkiu „Pagavai – paleisk!“.

Trintis tarp mėgėjų ir verslininkų

2008 m. atliktų apklausų duomenimis, Lietuvoje veikė 15 įmonių, kurios gamina žūklės reikmenis ir su mėgėjiška žūkle susijusias prekes. Metinė 2008 m. pagamintos produkcijos vertė sudarė 21,55 mln. Lt arba 0,02 proc. BVP, darbuotojų skaičius – 177. Pagamintos produkcijos vertė vienam darbuotojui – 121 751 Lt. Virš 50 proc. pagamintos produkcijos yra eksportuojama. 2008 m. žūklės reikmenis gamino apie 86 namudininkai ir patentininkai. Jų pateiktos produkcijos vertė rinkai siekė 2 mln. Lt. Pagamintos produkcijos vertė vienam dirbančiam sudarė 23 371 Lt.

Nuolatinė trintis tarp meškeriotojų ir žvejų verslininkų tęsiasi nuo pat Nepriklausomybės pradžios. Nenuostabu, kadangi žvejai verslininkai gaudami įvairias valstybės lengvatas savo verslui, nemokėdami jokių mokesčių ir pastoviai pažeidinėdami įstatymus nepateikia realios žuvų sugavimo statistikos. Smulkūs pažeidimai, tokie, kaip žuvų sugavimo žurnalų nepildymas (už tai numatyta minimali bauda vos 50 Lt. ir kažkodėl 90 proc. žvejų verslininkų pažeidimų vertinami būtent tokia suma) tėra menkniekis su kasmet iškeliamomis skandalingomis baudžiamosiomis bylomis, kurių baigtis, kaip taisyklė, niekuomet neviešinama. Palyginimui – pagal 2006 m. duomenis žuvų gaudymo taisykles pažeidė kas 57 žvejys mėgėjas, kas 22 vandens telkinių nuomininkas ir kas 3 žvejys verslininkas.

Bene labiausiai žvejai mėgėjai pyksta ant ežeruose gaudančių tinklais verslininkų, nes pastarieji per keletą metų taip išgaudo žuvis iš valstybės išnuomotų vandens telkinių, kad meškeriotojams tuose ežeruose jau nebelieka ką veikti. Pagal mūsų statistiką (žurnalas „Žūklė“, 2007 m.) išimtinai tik ežeruose meškerioja 18 proc. žvejų mėgėjų, o ežeruose ir upėse dar 58 proc. meškeriotojų. Nors verslininkai tvirtina, kad jie į ežerus paleidžia daug žuvų ir ten jų populiacija tik didėja, moksliniai tyrimai rodo priešingą rezultatą – tai gali patvirtinti ir tyrimus atlikę ichtiologai.

Nenuostabu, nes pagal mūsų šalies įstatymus, žvejui verslininkui į 50 ha ežerą reikėtų įleisti, tarkim, 12 500 lydekaičių jauniklių, kas 2009 m. įkainiais ežero nuomininkui atsieitų apie 190 Lt. Kadangi mūsų ežerai yra pigiausi Pasaulyje ir jų nuomos kaina siekia 1 Lt už 1 ha, galim suskaičiuoti, kad tokio ežero nuomininkas kasmet „praranda“ apie 240 Lt. Bet juk jis gaudo žuvis, jas parduoda ir tikrai nėra nė vieno verslininko, kuris ežerą įžuvintų iš idėjos – antraip kam jam reikia apskritai nuomoti tą vandens telkinį? Bet statistika rodo visai kitus faktus – daugelis žvejų verslininkų neišgaudo jiems skiriamų kvotų, o yra ir tokių, kurie pateikia duomenis, kad savo nuomojamame ežere sužvejojo 50-100 kg žuvų... Beje, didelė dalis verslinei žūklei išnuomotų ežerų yra nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, kuriuose pagal įstatymus turėtų būti ribojama žmonių ūkinė veikla.

ŽŪM duomenimis 2008 metais Lietuvos ežeruose ir vandens talpyklose verslinės žūklės įrankiais sugauta 32 t žuvų. Pinigine išraiška tai sudaro apie 85 tūkst. Lt. Verslinę žūklę, kaip savo veiklą, deklaravo 38 žmonės. Su ežerų nuomininkais tai būtų 100 žmonių. Gaunami tiesiog juokingi duomenys: vienas žmogus per metus vidutiniškai pagavo 842 kg žuvų ir uždirbo 2 256 Lt. Per mėnesį vidutiniškai 188 Lt.

Remiantis tais pačiais duomenimis 2008 m. verslinės žūklės įrankiais Lietuvos ūkio subjektai iš viso sugavo 187 060 t žuvų, iš jų 1 601 t vidaus vandens telkiniuose arba 0,8 proc. nuo sugauto kiekio. Baltijos jūros priekrantėje – 344,41 t arba 0,1 proc., o ežeruose – 32 t arba 0,01 proc. nuo viso sužvejoto kiekio. Pinigine išraiška verslinė žūklė vidaus vandenyse ir Baltijos jūros priekrantėje sudarė 4,3 mln. Lt arba 0,003 proc. BVP. Žuvininkystės sektoriuje, įskaitant perdirbimo pramonę, 2008 m. dirbo apie 7 500 žmonių. Žvejyba vidaus vandenyse ir Baltijos jūros priekrantėje užsiėmė 490 žmonių. Tai sudarė tik 6,5 proc. dirbančių šiame sektoriuje. Naujausiais duomenimis jų yra dvigubai mažiau. Pagal 2008 m. duomenis pajamos vienam darbuotojui vidutiniškai sudarė 8 777 Lt per metus neskaitant išlaidų. Per mėnesį vidutiniškai vienas dirbantysis gaudavo 731 Lt pajamų. Kai kur šis rodiklis absurdiško dydžio – Baltijos jūros priekrantėje žvejo verslininko pajamos siekė 128 Lt. Labai keista, kadangi mūsų paskaičiavimais būtent šiems žvejams verslininkams leista statyti tinklų tiek, kad visus juos sustačius į eilę, tinklai tris kartus apjuostų Lietuvos valstybei priklausanti Baltijos pajūrį.

Kas ką slepia?

Galima pagalvoti, kad visi straipsnyje paminėti faktai yra pasenę. Iš tiesų – ne, kadangi esminių permainų nei verslinėje, nei mėgėjiškoje žūklėje per tuos kelis metus neįvyko. Nebent tai, jog verslininkams buvo išmokėtos milijoninės kompensacijos, dalis jų visgi pasitraukė iš verslo, tačiau jiems skirtos žuvų sugavimo kvotos paliktos beveik tokios pat. AM sustiprinus žvejų verslininkų kontrolę šiek tiek padidėjo sugautų žuvų kiekis. Tačiau tai tėra tik „popierinė“ statistika, aplinkos apsaugos inspektorių trūksta ir nemažai verslininkų laimikių kaip ir anksčiau parduodami „į kairę“. Žuvų mūsų vandens telkiniuose mažėja ir nereikia jokių ichtiologinių tyrimų – tai puikiai mato jas nuolat meškerėmis gaudantys žvejai mėgėjai.

Nepaisant tokio menko uždarbio bei skatinimo atsisakyti savo verslo (perkvalifikuoti žvejus verslininkus yra skirta dešimtys milijonų litų iš europinių fondų), kai kurie žvejai verslininkai to nenori daryti. Atrodo, kad nėra jokios logikos – žmogus uždirba vos daugiau nei šimtą litų per mėnesį, tačiau atsisako pasiimti jam skirtų šimtatūkstantinių sumų, kad nutrauktų tą pelno neduodantį verslą. Ir tai tik įrodymas, kad žvejai verslininkai nedeklaruoja tikrojo sugautų žuvų kiekio bei tikrų savo pajamų. Nuolatiniai jų įrodinėjimai, kad Lietuva liks be šviežios žuvies yra nieko verti, kadangi visos turinčios geresnę kulinarinę vertę žuvys parduodamos užsienio šalims.

Paliekamos beveik vien tik menkavertės, kurios perdirbamos į miltus ir tik labai menka dalis geresnių žuvų pasiekia prekybos centrus šaldytos arba rūkytos (koks kiekis nėra žinoma, ši statistika neviešinama). Mūsų duomenimis kasmet iš šalies legaliai išvežama apie 100 tūkst. t žuvų ir tiek pat jų importuojama. Kodėl tuomet Lietuvos gyventojai turi pirkti sviestažuvę ar kokią nors egzotinę neaišku kokiomis sąlygomis išaugintą žuvį, kuomet jie gali valgyti tų pačių verslininkų pagautą laimikį?

Labai geras pavyzdys šiųmetiniai stintų laimikiai. Verslininkai gyrėsi, jog šių žuvų pagauta tiek, kad paskutinį kartą toks jų kiekis buvo užfiksuotas bene prieš 50 metų. Tačiau šalies gyventojai šviežių stintų taip ir neragavo – jos visos buvo išgabentos į Maskvą (tai yra patikima informacija). Suprantama, kad stintos neatpigo, anaiptol – šių žuvų kaina kasmet pakyla po 2 – 3 Lt. Brangsta ir kitos žuvys, kurias verslininkai gaudo ežeruose, Kuršių mariose, Baltijos jūros priekrantėje, tačiau nematome priežasties kodėl ir ką tai turi bendra su silkių, kitų vandenyne gyvenančių ar eksportuojamų žuvų kainų kilimu.

Žvejai mėgėjai pasipiktinę ir dėl kai kurių Seimo narių veiksmų. Mėgėjų žūklės įstatymas bei Žuvininkystės įstatymo pataisos galiausiai buvo suderintos visose instancijose, pasiektas kompromisas tarp žvejų verslininkų bei meškeriotojų ir Aplinkos apsaugos komitetas, vadovaujamas konservatoriaus Jono Šimėno, nubalsavo už šiuos įstatyminius aktus. Tad pavasarinėje sesijoje abu įstatymai turėjo būti tvirtinami Seime. Tačiau tas pats Aplinkos apsaugos komitetas spaudžiamas žvejų verslininkų surengė dar vieną posėdį (beje, jame nedalyvavo AM atstovai), ignoravo savo paties balsavimą ir Kaimo reikalų komiteto pirmininkui E. Pupiniui, Jūrinių ir žuvininkystės reikalų komisijos pirmininkui A. Endzinui bei Seimo nariui V. Galvonui pasiūlius ištaisė Žuvininkystės įstatymo punktus, kuriuose pagal anksčiau patvirtintą pataisų variantą žvejams verslininkams neleidžiama Baltijos jūroje statyti tinklus arčiau nei 500 m nuo kranto. Paprasčiausiai buvo vėl perrašyti dabar galiojantys punktai.

Perdavus Seimui abu įstatymus, jie gražinti į Aplinkos komitetą tobulinimui, kadangi pakeisti Žuvininkystės įstatymo punktai neatitiko Mėgėjų žūklės įstatymo, o priešprieša, suprantama, įstatymuose negalima. Ne gana to, dabar žvejai verslininkai reikalauja, kad būtų panaikintas prioritetas mėgėjiškai žūklei, leista kiekvienam ežero nuomininkui statyti tinklus jo nuomojamame ežere nepaisant vandens telkinio dydžio (pagal ruoštą projektą, verslinė žūklė leidžiama tik su tam tikrais apribojimais ir ne mažesniuose nei 500 ha ežeruose). Kovo 28 d. Aplinkos komitete vykusiame posėdyje neapsispręsta dėl Žuvininkystės įstatymo pataisų, nes komiteto nariai eilinį kartą pasidavė ten dalyvavusių žvejų verslininkų spaudimui ir nepagrįstiems reikalavimams.

Sekantis posėdis numatomas balandžio 4 d. Prašome visus Lietuvos meškeriotojus aktyviai reikšti savo nuomone po šiuo straipsniu, juolab artėjant rinkimams į Seimą jūsų išrinkti kandidatai turėtų žinoti ką apie juos galvojate.

Žurnalo „Žūklė“ vyr. redaktorius Romualdas Žilinskas
Karpininkų asociacijos prezidentas Tomas Būdas
SMŽK Anykščių žvejų lyga valdybos narys Rokas Vilutis