Spalio pradžioje Vilniuje vykusioje konferencijoje „Kodėl nepinga šildymas Lietuvoje?“ savivaldos atstovai kaltųjų dėl didelių šilumos kainų siūlė ieškoti Vyriausybėje, o ministerijų atstovai kritikavo neūkišką savivaldybių požiūrį.
Tačiau nei vieni, nei kiti artimiausiu metu nepažadėjo gerų naujienų šilumos vartotojams. Savivaldybės teigia, kad šilumos kainų problemos suverčiamos ant jų pečių, tačiau jos neturi didesnės įtakos kainoms, kurias vienašališkai gali nustatyti Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Biokuras – pigesnė šiluma
Konferencijoje dalyvavęs Ignalinos rajono meras Bronis Ropė galėjo pasidalinti gerąja patirtimi, nes Ignalinoje šilumos kaina yra bene pati mažiausia šalyje – šiuo metu 18,5 (+PVM) cento už kilovatvalandę. O, pavyzdžiui, Trakuose – 33,06 ct/kWh, Vilniuje – 30,32 ct/kWh, Kaune – 30,71 ct/kWh ir t. t. Pigiausiai šildymas kainuoja Tauragėje, Ignalinoje, Molėtuose, Švenčionyse, o brangiausiai – Prienuose, Druskininkuose, Trakuose.
Didžiausios kainos yra tuose miestuose, kur įmonės šilumą gamina iš dujų, o mažiausios ten, kur šiluma gaunama iš biokuro. Ignalinoje 100 % šilumos pagaminama iš biokuro, deginant aplinkai nekenksmingas medžio drožles ir pjuvenas, todėl dėl brangstančių dujų jie nesigąsdina.
Pirmieji Lietuvoje
Prieš dešimtmetį Ignalinos, kaip ir daugelio aplink sostinę esančių rajonų, katilinės priklausė Vilniaus šilumos tinklams ir buvo kūrenamos brangiu ir aplinką teršiančiu krosnių kuru. Jau tada Ignalinoje pagaminamos šilumos kilovatvalandės savikaina buvo apie 20 centų, bet ignaliniečiai už šilumą mokėdavo 10 ct, o skirtumą dengdavo pelningai dirbęs Vilnius. Vilniaus šilumos tinklams nusprendus „atsikratyti“ nuostolingai dirbusių rajonų šilumos ūkių, teko skubiai ieškoti išeities.
Ignalinos rajono savivaldybei priklausanti UAB Ignalinos šilumos tinklai buvo įkurta 2000 m. Tada ir nuspręsta rinktis patį pigiausią kurą – medienos drožles ir pjuvenas. Ignaliniečiai pirmieji Lietuvoje pradėjo kurui naudoti medžio atliekas. Tai buvo gal ir neįprastas, bet vėliau visais atžvilgiais pasiteisinęs kuras. Pasak H. Šiaudinio, dabar visi kalbėdami apie šilumos kainos mažinimą pamini ir biokurą, kaip pigiausią ir švariausią kuro rūšį, o ignaliniečiai jau tada jį įvertino.
Pradėjo nuo mokyklų
Pirmiausia tokiu būdu buvo pradėtos apšildyti mokyklos, kūrentos mažesnės katilinės, o paskui palaipsniui biokuras tapo vienintele čia naudojama kuro rūšimi. Mazutas reikalingas tik kaip rezervinis kuras (jei sugestų krosnis), reikia ir šiek tiek pjuvenų užkurti. Šiuo metu Ignalinos rajone yra 4 nemažos katilinės: Ignalinos mieste, Vidiškių gyvenvietėje, Didžiasalio ir Dūkšto miesteliuose.
Visos jos pritaikytos kūrenti medžio drožlėmis. Per daugiau nei dešimtmetį į šilumos ūkio modernizavimą daug investuota: sumontuoti modernūs katilai, įdiegtas automatizuotas valdymas, įrengti automatizuoti autonomiški šilumos punktai, katilinėje sumontuotas ekonomaizeris (labai ekonomiškas įrenginys, dėl kurio iš katilinės išmetamų dūmų dar paimama šiluma). Daug tikimasi ir iš naujų šilumos trasų, į kurias Ignalinoje ir Vidiškėse investuota 7 mln. litų (50 % sudaro ES lėšos).
Pakeitus 5 km trasų tikimasi, kad bus mažiau avarijų ir gerokai sumažės šilumos nuostoliai. Nemažai pajamų gaunama ir iš apyvartinių taršos leidimų (ATL), nes biokuro deginimas neteršia aplinkos. Šios lėšos taip pat investuojamos į šilumos ūkio modernizavimą. Efekto tikimasi ir iš daugiabučių renovacijos. Kadangi Ignalinos rajonas turi probleminės teritorijos statusą, tai pagal ES projektą renovuojant daugiabučius gyventojams reikia pridėti tik 15 % savo lėšų. Mero pavaduotojo įsitikinimu, renovuotų namų gyventojai už šilumą turėtų mokėti apie 40 % mažiau negu iki šiol.
Patys biokuro negamina
Kurui įsigyti UAB Ignalinos šilumos tinklai skelbia konkursą, patys nei drožlių, nei pjuvenų negamina, jas perka iš tiekėjų. Pasak mero pavaduotojo H. Šiaudinio, daugiausia medžio drožles ir pjuvenas tiekia Ignalinos krašto verslininkai (šitaip sukuriama darbo vietų), tačiau atveža ir iš tolimesnių rajonų, o apie 20–30 % tiekia latviai, kurie pjuvenas ir medienos drožles atveža ir parduoda pigiau negu lietuviai. Tokia konkurencija neleidžia ir vietiniams tiekėjams per daug lupikauti.
H. Šiaudinis sakė įžvelgiantis ir didelius biokuro išteklius, kurie iki šiol nepanaudojami – tai nukritusios šakos, kirtimų atliekos, kelmai ir pan. Jo žiniomis, tokiam biokurui ruošti Rokiškio verslininkai jau įsigiję mašiną, gal ateityje, jei valstybė paremtų šią finansiškai imlią iniciatyvą, bus galimybė panaudoti ir šiuos išteklius, nors ir dabar kūrenama tik menkavertė mediena, medžių viršūnės, lentpjūvių atliekos. Vicemerui pritarė ir UAB Ignalinos šilumos tinklai technikos direktorius Mindaugas Lapėnas. Ignalina – miškingas kraštas, kuriame yra apie 50 tūkst. ha miškų. Gyventojai per metus sunaudoja apie 20 tūkst., katilinės – apie 30 tūkst. kub. m medienos. Tai – tik po 1 kub. m iš 1 ha.
Didmiesčiuose kitaip
Šilumininkai norėtų, kad būtų galimybė panaudoti ir katilinėse pagaminamus perteklinius garus, kuriuos didesniuose miestuose, pavyzdžiui, Utenoje sunaudoja pramonė. Tačiau ir M. Lapėno, ir H. Šiaudinio nuomone, tokius didmiesčius kaip Vilnius, Kaunas ir kiti vis dėlto vien biokuru būtų neįmanoma apšildyti. Tačiau biokurą apsimokėtų naudoti vasarą karštam vandeniui ruošti, o gal vertėtų kelis dujinius katilus pakeisti biokuru kūrenamais katilais.
Ignalinos rajono savivaldybė ir toliau modernizuoja savo šilumos ūkį – Dūkšte pagal ES finansuojamą projektą įrengti saulės kolektoriai, kurie taupys kurą ir mažins taršą. Pasak H. Šiaudinio, tai pirmasis tokio tipo projektas Lietuvoje. Saulės kolektoriai pagamina 13 % viso šilumos poreikio karštam vandeniui Dūkšto gyventojams patiekti. Kadangi šilumos ūkis priklauso savivaldybei, tai jie patys ir sprendžia, kaip tvarkytis, kad šiluma būtų kuo pigesnė.
