Žiemą ant Lietuvos kelių gausiai barstomas natrio chloridas kenksmingas ne tik mūsų avalynei, bet ir aplinkai. Su tuo sutinka daugelis, tačiau saugesnės priemonės valstybei - per brangios.
Žalieji per daug panikuoja?
Kasmet Lietuvoje valstybinės reikšmės keliuose išberiama arti 90 tūkst. tonų natrio ir kalcio chlorido. Kaip teigė Vilniaus gatves prižiūrinčios savivaldybės įmonės „Grinda“ direktorius Algimantas Vilūnas, šią žiemą reikėtų laikyti rekordine, mat druskos išberta daugiau nei įprasta.
„Kasmet išberiama iki 15 tūkst. tonų, o dabar 18 tūkst., gali siekti ir 20 tūkst. tonų, nes žiema dar nesibaigė, tai nežinia, kaip gali būti“, – prognozuoti, kiek Vilniuje teks išberti druskos per šią žiemą, neskubėjo A.Vilūnas. „Man atrodo, kad žalieji nuo proto važiuoja ir per daug panikuoja“, - apie druskos poveikį aplinkai mano „Grindos“ direktorius.
Kitokios nuomonės laikosi Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys. Pasak jo, nors natrio chloridas yra pati pigiausia priemonė, kuri veiksmingai tirpdo sniegą, tai yra ir viena agresyviausių medžiagų visai aplinkai.
„Ten, kur intensyviai barstoma druska, kelkraščiuose augantys medžiai būna skurdesni, ne tokie gyvybingi. Iškart nežūsta, bet būna mažiau atsparūs infekcinėms ligoms ir greičiau išdžiūsta“, – tikino L.Budrys. Be viso to, mokslininkai yra nustatę, kad dėl natrio chlorido džiūsta ne tik medžiai, veja, užteršiamas vanduo, bet dėl šios druskos poveikio kenčia ir transporto priemonės – prasideda jų korozija.
Pavyzdžiai – rusai ir skandinavai
Pasak L. Budrio, nors Rusija ir nėra Europos Sąjungoje, ši šalis naudoja organinės kilmės mišinį. Sniegą taip pat organinėmis medžiagomis tirpdo ir natrio chlorido jau senokai nebenaudoja estai, lenkai ir vokiečiai. Kitaip nei Lietuva, skandinavai esą niekada nenaudojo keliams barstyti skirtos druskos, o vietoj jos renkasi skaldą, kurios turi užtektinai.
„Ten susiklostė visai kitokios tradicijos, žiemos ir pasiruošimas joms. Pas mus yra senas paprotys naudoti druską. Suprantama dėl ko – pigiausiai gaunama iš netolimų kaimynų baltarusių“, – sakė L. Budrys. Natrio ir kalcio chloridas dar importuojamas iš Ukrainos. Šiemet, pasak A. Vilūno, už natrio chlorido toną mokėta 137 Lt, o kalcio chloridas kainuoja kelis kartus daugiau.
Kada tiksliai bus uždrausta barstyti kelius natrio chloridu mūsų šalyje, L. Budrys nesiryžo spėlioti, tačiau, pasak jo, viskas priklausys nuo mūsų ekonominio gyvenimo lygio. Esą nors ir bandoma riboti natrio chlorido naudojimą, visiškai jo atsisakyti galėsime tuomet, kai pajėgsime įsigyti brangesnių, bet ne tokių agresyvių priemonių.
„Skūpus moka du kartus“
L. Budrys tikino, kad mėginama tartis su Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, taip pat su ministerija. „Kai buvo slidūs keliai, žmonės visas valdžias keiksnojo, kad neprižiūri, nepabarsto, buvo ir nelaimingų atvejų. Vienu kartu negalima priimti kažkokių sprendimų“, – sakė L. Budrys.
Jis pridūrė, kad buvo siūlyta ir kitų alternatyvų natrio chloridui. Tai galėtų būti kalcio chloridas, kuris esą nėra toks kenksmingas aplinkai, tačiau jis – keturis kartus brangesnis. Kita veiksminga priemonė galėtų būti perdirbtos cukraus gamybos atliekos, kitaip vadinamos melasa. Sumaišyta su kitais chemikalais ji ne taip kenkia aplinkai ir iš jos gaunamas gana efektyvus tirpalas.
Kad kitos priemonės valyti keliams galėtų būti geresnės nei natrio chloridas, supranta ir A. Vilūnas, tačiau kartu jis pridūrė, kad viskas atsiremia į pinigus, kuriuos reikia sumokėti ir kurių esą trūksta. Pasak jo, perdirbtos cukraus atliekos jau buvo naudotos Vilniuje prieš kelerius metus, tačiau mūsų klimato sąlygomis esą jai netinka – kai susidaro rūkas ir jis, susimaišęs su šia medžiaga, nusėda ant troleibusų laidų, įvyksta trumpasis elektros jungimas.
Todėl, pasak A. Vilūno, perdirbtos cukraus atliekos labiau tinkamos naudoti šiltuosiuose kraštuose, kur siekiama kuo ilgiau tirpinti sniegą ir ledą. „O mūsų tikslas, kad druska kuo greičiau dirbtų“, – paaiškino A. Vilūnas.
Pasak L. Budrio, išlaidos natrio chloridui yra didesnės, nei jos būtų naudojant brangesnes, bet nekenksmingas medžiagas. „Žmonių įprotis, esą jeigu perki pigų daiktą, tai sutaupai. Skūpus moka du kartus“, – atsiduso L. Budrys.
