Straipsnyje „Dėmėtieji elniai dingo be pėdsakų“ Algimantas Kamičaitis atvirai ir įžūliai šmeižia Girionių medžiotojų klubą ir kai kuriuos Dubravos urėdijos bei Lietuvos miškų instituto darbuotojus („Medžiotojas ir medžioklė“, 2011 m. Nr. 6-154).
A. Kamičaitis pasielgė pagal lietuvių liaudies išmintį, kai kitų veikla vertinama pagal savo sugedimo laipsnį (kuo pats kvepia – tuo ir kitus tepa). Teigdamas, kad V. Ribikauskas ir kiti Girionių medžiotojų klubo nariai išskerdė elnius Dubravos girioje, jis pamiršo, kad nemažą savo darbinės veiklos laikotarpį pats pravaikštinėjo su šautuvu ant peties dažniausiai sovietinės Lietuvos aukštų nomenklatūrinių medžiotojų brolijoje. O kur medžioja „tigrai“, kaulai nukrenta ir „šakalams“... Taigi elnių A. Kamičaitis tikrai priskerdė daugiau nei visi Girionių klubo medžiotojai kartu.
Manau, kad žurnalo skaitytojai turėtų išklausyti ir grobuoniška veikla prieš gyvąją gamtą apkaltintų piliečių nuomonę – juk tokie demokratijos ir laisvosios spaudos principai.
Dėmėtųjų elnių aklimatizacija – pasmerkta
Dėmėtųjų elnių gyvenimą Dubravos girioje tyrė elninių žvėrių ir miško santykius nagrinėjęs prof. Vytautas Padaiga. Galiu pridurti, jog dėmėtųjų elnių aklimatizacija Lietuvoje nesėkmei buvo pasmerkta nuo pat jos pradžios. Keista, kad sovietmečiu į šalies miškus dar nebuvo atvežta šiaurės elnių, avijaučių, jakų ar Afrikos antilopių. Toks krašto medžioklės plotų „praturtinimas“ visais atvejais baigėsi nesėkme, gal tik išskyrus danielius, bet ir šie žvėrys Lietuvos miškuose plinta labai pamažu. Tiesa, dar visai neseniai Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos vadai didžiavosi sėkminga ondatrų aklimatizacija. Tačiau, ar reikalinga Lietuvoje Šiaurės Amerikos muskusinė žiurkė? Bet kas išskerdė sibirines stirnas ir voveres, triušius, muflonus (na, pastaruosius Punioje išskersti galėjo ir pats A. Kamičaitis, paleidęs vilkų miglos uždangą. Kokie vilkai Punioje, kai jų globėjai visoje Lietuvoje tesuranda vos 100 pilkasermėgių?) bei kurmėnus?
Taigi verkšlenti dėl dėmėtųjų elnių išnykimo, manau, neverta. Nepasitvirtino absurdiškas eksperimentas. Ir kuo anksčiau išnyko laisvėje gyvenę dėmėtieji elniai, tuo geriau tauriųjų elnių populiacijai. Užuot liejus ašaras dėl dėmėtųjų elnių išnykimo, geriau būtų buvę patyrinėti, kiek jų aklimatizacijos bandymas turėjo neigiamos įtakos tauriųjų elnių mikropopuliacijai toje teritorijoje, kur kartu gyveno abi elnių rūšys. Bet kažin ar tai galėjo padaryti V. Ribikauskas, nes medžioklės inžinieriumi jis niekada nebuvo, kaip ir zoologu ar veterinarijos specialistu, kad galėtų tyrinėti žvėrių hibridizacijos klausimus. Medžioklės reikalų, kiek tai priklauso profesionalios medžioklės plotų neturinčiai urėdijai, tvarkymas inžinieriui V. Ribikauskui buvo tik priskirtas prie daugybės kitų darbų: miškų atkūrimo, sanitarinės apsaugos, miško selekcijos ir sėklininkystės, privačių miškų savininkų konsultavimo, jaunųjų miško bičiulių būrelių veiklos koordinavimo, ryšių su visuomene ir t. t.
Apskaita buvo fiktyvi
Kaip teisingai A. Kamičaitis citavo A. Kažemėką, dėmėtųjų elnių apskaitų ataskaitose ilgai buvo nurodomas pastovus žvėrių skaičius. Kažin ar reikia aiškinti, kokios buvo žvėrių apskaitos sovietmečiu. Nors, tiesą pasakius, ir dabar tos apskaitos tokios: net medžioklėtvarkos projektų rengėjai Dubravos girioje sugebėjo rasti 20 tauriųjų elnių tada, kai jie tik pavieniui girioje teklajojo. Kadangi dėmėtųjų elnių medžioti nebuvo galima, jų apskaitomis tik norėta parodyti, kaip sėkmingai sovietinis žmogus gali keisti natūralią gamtą, praturtindamas ją egzotiniais gyvūnais. Iš tikrųjų dėmėtukų Dubravos girioje buvo gerokai mažiau negu tie 67, apskaitoje rodomi nuo 1962 iki 1970 m. Tačiau kai 1990–1991 m. Dubravos girioje gerokai pagausėjo tauriųjų elnių, kurių pavieniai žvėrys girioje atsirado jau 1973 m., dėmėtųjų apskaitos atskirai iš viso nustotos vykdyti. Užtat nuo 1991 m. taip staigiai padidėjo tauriųjų elnių skaičius Dubravos girioje, nes visi elniai – ir taurieji, ir dėmėtieji, ir galimi hibridai pradėti skaičiuoti bendrai. Apskaitos vykdytos pagal pėdsakus sniege, tad paprastiems medžiotojams buvo sunku atskirti dėmėtųjų ir tauriųjų elnių pėdas.
Teiginys, kad dėmėtieji elniai yra labai sėslūs, nėra visiškai teisingas. Sėslūs šie elniai buvo tol, kol pagausėjo tauriųjų elnių. Atsiradus tauriųjų elnių kaimenėms, dėmėtukai pasklido po visą girią. Suaugę dėmėtųjų elnių, o vėliau ir hibridiniai patinai dažnai buvo pastebimi tauriųjų elnių grupėse. Dar daugiau, dėmėtųjų elnių grupelės buvo pastebėtos Pajiesio girininkijos miškuose bei, nepatikrintais duomenimis, Išlaužo girininkijoje. Tauriųjų elnių atsiradimas sukėlė sumaištį buvusioje vientisoje dėmėtųjų elnių populiacijoje.
1988–1989 m. Dubravos girioje pradėjus medžioti tauriuosius elnius, mano žiniomis, tipiškų dėmėtųjų elnių nebuvo sumedžiota, o ar galėjo būti sumedžiota tauriųjų ir dėmėtųjų elnių hibridų, niekas netyrinėjo. Beveik visi sumedžioti elniai buvo atiduodami eksportui, tad zoologai galėjo juos tyrinėti. Paprastiems medžiotojams tai daryti nepakako kompetencijos.
Taurieji elniai atklydo patys
Pirmieji taurieji elniai į Dubravos girią užtklydo apie 1973 m. Atkreiptina, kad į girią jie nebuvo atvežti, kaip tuo laikotarpiu praktikuota kituose miškų. Elniai Dubravos girią susirado klajodami savo elementarios populiacijos teritorijoje. Gaila, kad mes jau kelerius metus atseit šeimininkaujame pagal elninių žvėrių elementarių populiacijų teritorijas, tačiau šios teritorijos nėra oficialiai išskirtos, neaprašytos jų ribos, nenustatyti plotai, nesudarytos schemos, kurios, mano galva, dar turėtų būti ir patvirtintos aplinkos ministro įsakymu. Niekas netyrė elninių žvėrių perėjimų (nebent tiktai Grigalius Valavičius, XVI a. Žygimanto Augusto pavedimu vykdęs Lietuvos miškų reviziją), migracijos kelių ir atstumų. Ir tai šiais laikais, kai mikrosiųstuvėlius pritvirtina žuvims, paukščiams ir netgi vabzdžiams.
Mes ir toliau gyvename dvigubą sovietinį gyvenimą, kai vienoks gyvenimas vaizduotas laikraščiuose ir visai kitoks vyko iš tikrųjų... Visam pasauliui pasiskelbėme, kad pažangiai tvarkome elninių žvėrių medžioklės ūkį, apie elementarias elninių žvėrių populiacijas prirašyta daugybė punktų medžioklės taisyklėse, o iš tikrųjų netgi neįteisintos tų teritorijų ribos. Tiesa, gaudant tauriuosius elnius perkėlimui į kitus šalies miškus, daliai žvėrių ant kaklo buvo uždedami raudonos spalvos diržai su metaliniais numeriais. Numeruotų elnių stebėjimas parodė, kad perkeltų elnių perėjimų nuotolis siekė 40–80 km (Baleišis, 1984).
Mano galva, taurieji elniai į Dubravos girią galėjo atklysti iš Kaišiadorių, Prienų ar net Alytaus miškų. Medžiojant teko stebėti 10–15 elnių grupes ir mažuose Taurakiemio apylinkės miškeliuose. Pabaidyti šie elniai ne bėgdavo slėptis į girios masyvą, o per laukus pro Piliuonos gyvenvietę skuosdavo į Kauno marių karklynus. Spėju, kad tie elniai per marias atplaukdavo iš Kaišiadorių rajono. Tad kodėl pablogėjus gyvenimo sąlygoms Dubravos girioje taurieji elniai negalėjo iš girios pasitraukti savo elementarios populiacijos teritorijos ribose taip, kaip ir buvo atėję? Manau, turiu įvardyti ir tas pablogėjusias sąlygas, nors ponas A. Kamičaitis tuo netiki – jam priimtinesnis „išskerdimo“ variantas, nes šioje srityje jis pats turi didelę patirtį.
Pasitraukė, kai sąlygos tapo nepakenčiamos
Pirmiausia Dubravos girioje (Šilėnų ir Vaišvydavos girininkijos) sovietmečiu miškas beveik nebuvo kertamas plynaisiais kirtimais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę girioje prasidėjo gana intensyvus miško naudojimas. A. Kažemėko knygoje A. Kamičaitis nepastebėjo, kad žievėgraužio tipografo antplūdžio metu 1995–1997 m. Dubravos girioje, apskaitos duomenimis, dar gyveno 30–36 taurieji elniai. Po kinivarpų antplūdžio, kai plynai buvo iškirsti didžiuliai eglynų plotai, medynus 1999 m. nuniokojo Anatolijus (tada girioje dar gyveno 20 elnių). Lietuvos ekonominės blokados metais, nepasiekdami Varėnos pušynų, Dubravos girią apniko grybautojai ir uogautojai, išnaršantys kiekvieną medynų pėdą. Prasidėjo jaunimo siautėjimas girios poilsiavietėse: ir žiemą, ir vasarą neretai per visą dieną ir naktį skambėjo dainos, tranki muzika, netgi šūviai iš įvairių ginklų į taikinius, degė poilsiaviečių stoginės ir miško baldai.
Nereikia pamiršti, kad Dubravos giria tiesiogiai remiasi į Kauno didmiestį, o didesnę Girionių medžiotojų klubo plotų dalį supa sodų bendrijos, praktiškai tapusios antruoju Kaunu. Girioje daugybė visus metus išvažiuojamų kelių, įruošta daug poilsiaviečių, tad žvėrių trikdymas nepaprastai didelis, koks vargu ar yra dar kur nors kitur šalies miškuose, kur gyvena elniai. Suaktyvėjo ir brakonieriai, nes buvo nesunku įsigyti medžioklinius graižtvavamzdžius šautuvus ar lygiavamzdžius namų apsaugai. Apmaudu, tačiau tarp brakonierių, be abejo, buvo ir piliečių, turinčių medžiotojo bilietą ir selekcininko pažymėjimą. Kad darbavosi „selekcininkai“ – kaulų garbintojai, patvirtindavo ir aptinkami nušauti elnių patinai nupjautomis galvomis.
O aplinkiniuose laukuose vietoj kolūkių laikais plytėjusių akiai neaprėpiamų kukurūzų, kviečių, rugių, avižų ar mišinių, dobilų, bulvių ir runkelių laukų suvešėjo kiečių, varnalėšų, balandų, ramunių ir kitų piktžolių plotai. Elniams nėra kas veikti piktžolynuose. Be to, anksčiau rudenį, kai girioje ūbaudavo minios grybautojų, elniniai žvėrys saugiai pratūnodavo bekraščiuose kukurūzų pasėlių plotuose. Dabar tik vienas ūkininkas jau keleri metai šiek tiek augina kukurūzų ir kitokių javų. Bet elnių girioje jau nėra, o jeigu ir būtų, tie kukurūzų plotai jiems slėptis per maži.
Kaltinimai visai nepagrįsti
Kad elnius Dubravos girioje išskerdė Girionių medžiotojų klubas, yra tik A. Kamičaičio nežinia kuo pagrįstas šmeižtas, vertinant padėtį pagal savo skerdikišką patirtį. Būrelyje medžiojo garbingi Lietuvos miškų instituto profesoriai ir kiti darbuotojai, Dubravos miškų tyrimo stoties miškininkai, tad didelis dėmesys buvo skiriamas medžioklės kultūrai. Profesorių Leonardo Kairiūkščio, Vytauto Padaigos, Mykolo Jankausko ir kt. iniciatyva nuo pat Girionių medžiotojų būrelio įkūrimo iki šiol vyksta kasmetinės tradicinės parodomosios medžioklės Dubravos girioje. O taurieji elniai buvo medžiojami pagal nustatytus limitus, neviršijant leistinų sumedžioti procentų. Ir visai absurdiška teigti, kad medžiotojų būrelis galėjo visiškai išnaikinti dvi žvėrių rūšis. Priešingai, licencijų panaikinimas šernams ir daugeliui smulkių žvėrelių medžioti parodė, kad medžiotojų kolektyvai geba puikiausiai šeimininkauti be valdžios iš aukščiau uždėtų „apynasrių“. Visų žvėrių, kuriems panaikintos medžioklės licencijos, populiacijos tik pagausėjo. Šernų padaugėjo kelis kartus.
V. Ribikauskas nėra kategoriškai nusiteikęs prieš medžiotojų mokymą, kaip teigia A. Kamičaitis. Man tik apmaudu, kad saujelė „profesorių“, tik pramokę matuoti žvėrių kaulus, iš tų mokymų pasidarė savo verslą. Kodėl nenorima tų selekcininkų mokslų prijungti prie bendrųjų medžiotojų rengimo kursų, taip taupant žmonių laiką ir pinigus? Be to, žvėrių selekcijos mokslas niekaip negali būti susietas su žvėrių skerdimu ar šaudymu į viską, kas kruta. Tai jau piliečių sąžinės reikalas. O nuo selekcijos mokslų įsisavinimo sąžinės reikalai nepagerėja. Atvirkščiai, kai randi nušautą elnią nupjauta galva, ką dar gali pagalvoti, jeigu ne tai, kad tai kaulų garbintojų darbas, neatmestina, jog turinčių ir selekcininko pažymėjimą. Paprastam brakonieriui norisi mėsos, tad stambaus elnio jam ilgai užtenka maitintis, o brakonierius-selekcininkas, praradęs saiką, šaudo visus raguotus, pasimaišiusius jo kelyje.
Beje, ir ta mūsų žvėrių selekcija, kaip ir ūkininkavimas elementariose populiacijose, taip pat tik daugiau popierinė. Selekcininkais tapo beveik visi Lietuvos medžiotojai. Nedidelė paslaptis ir tai, kaip kartais atmestinai buvo rengiami selekcininkų kursai ir laikomi arba nelaikomi egzaminai.
Laikas baigti iš sovietinių laikų paveldėtą dvigubą gyvenimą.
