Spalio mėnesį pražydo kaštonai, lapkritį – aguonos, žydi vyšnios, šilauogės, sirpsta avietės... Senelių iškastame tvenkinyje veisiasi žuvys iš Kaspijos jūros, pamiškes ir pakeles užkariavo pietų Amerikos Lubinai, apleistas pievas baigia užkariauti agresyvieji Sosnovskio barščiai iš Kaukazo. Namų stogus plėšia uraganai, ūkininkų derlius tai supūva, tai sudžiūva, tai įšąla, Kalėdas sutinkame be sniego, kovą po kailiniais slepiamės nuo trisdešimties laipsnių šalčio. Klimatas keičiasi, gamta painiojasi, o žmogus, išpūtęs akis, stebisi.
Stebisi ir pila žibalo į ugnį. Vienas iš klimato kaitos rodiklių – globalinis atšilimas – vyksta vis sparčiau. Jį skatina šiltnamio efektas. Šiam efektui gyventi, augti, plėstis ir stiprėti padedame mes – vartotojiška visuomenė. Gamta, rodos, ginasi – keršija karščiais, sausromis, liūtimis, uraganais, cunamiais ir panašiomis nelaimėmis. Žmogus alina gamtą, gamta – žmogų. Kas laimės šioje kovoje vardan išlikimo?
Ataka
Nors šiltnamio efektas egzistavo visada, tačiau žmogaus veikla, pradedant nuo dirbamos žemės plėtimo ir miškų kirtimo, baigiant važinėjimusi automobiliais ir besaikiu žemės išteklių vartojimu, stiprina šio efekto poveikį.
Klimato sistema stabili nebuvo ir nebus. Klimatą visada veikė vidiniai ir išoriniai veiksniai. Akmens amžiuje vienu iš veiksnių tapo ir žmogus. Pasak Vilniaus universiteto hidrologijos ir klimatologijos vedėjo profesoriaus Arūno Bukančio, „pirmieji žmogaus veiksmai – paklotinio paviršiaus keitimas, miškų kirtimas, ariamosios žemės plotų skleidimas - nedarė didelės įtakos, tačiau nuo XIX amžiaus pabaigos, kai prasidėjo industrinė era, situacija pasikeitė“.
Skeptikams, kurie netiki visuotinio atšilimo idėja, profesorius pateikia pavyzdį: „Nuo paskutiniojo ledynmečio iki dabar - per penkiolika tūkstančių metų – visuotinė temperatūra pakilo apie aštuonis laipsnius, o per paskutiniuosius 120 metų, ji į viršų šoktelėjo jau 0,8 laipsnio“. Taigi, pasitelkę šiek tiek matematinių žinių, suskaičiuojame, kad per to laikotarpio šimtą dvidešimt metų, temperatūra vidutiniškai pakildavo maždaug šešiomis šimtosiomis laipsnio dalimis (0,06 laipsnio). Tai yra trylika kartų lėtesnis procesas nei vykstantis dabar.
Žmogus skatina ne tik šiltnamio efektą ir globalinį atšilimą. Jis pagreitino dar vieną procesą, vykstantį nuo senovės – rūšių invaziją. Atradus Ameriką, į Europą atplukdytos bulvės, pomidorai, tabakas, paprikos, kukurūzai. Atvežtos iš svetur rūšys gerai prigijo, nes kenkėjai pasiliko jų gimtinėje ir naujieji augalai dažnai nustelbdavo senbuvius.
Analogiška, tačiau kelis kartus pagreitinta situacija egzistuoja ir dabar. Žmonės naujas rūšis perkelia nejučiomis, pavyzdžiui, keliaujant įvairios gyvybės formos prikimba prie transporto priemonių. Taip pat perkelia rūšis specialiai, pavyzdžiui, norėdami, kad raudonas egzotinis medis augtų lietuviškame kieme ar didelė raji žuvis kibtų kaimo tvenkinėlyje. Žinoma, rūšys keliauja ir pačios – šylantis klimatas atveria duris didesnei gyvybės formų kompanijai.
Invaziniai gyvūnai ar augalai dažniausiai išstumia čiabuvius. Pavyzdžiui, Rainuotasis vėžys iš Šiaurės Amerikos, Lietuvos vandens telkiniuose pergyveno vėžių marą, kai nuo jo išmirė kitos vėžių rūšys. Marui atėjūnai yra atsparūs, bet juo užkrėsti kitus gali. Taip pat šie vėžiagyviai daug greičiau dauginasi. Kitos rūšys gali tiesiog nustelbti čiabuves, kaip tai daro Sosnovskio barščiai – iš Kaukazo kilę augalai, užaugantys iki penkių metrų aukščio ir išskiriantys žmogaus odą deginančias sultis. Trečiasis, ir tikriausiai bjauriausias gamtai parazitavimas – atėjūnių kryžminimasis su vietinėmis rūšimis. Tokiu būdu gali išsivystyti agresyvūs, genetiškai nestabilūs dariniai.
Revanšas
Kokios tokio staigaus, žmogaus inspiruoto, temperatūros šoktelėjimo viršun pasekmės? Arūnas Bukantis pasekmių apibūdinti neskuba: „Temperatūra yra tik vienas iš klimato kaitos bruožų. Klimato kaitos diagnozei būtina ištirti keliasdešimt rodiklių. Labai panaši diagnozė atliekama ir medicinoje – įsivaizduokite, jei gydytojas pacientui matuotų tik kūno temperatūrą, ir pagal tai spręstų, ar žmogus sveikas, ar serga. Būklę gali parodyti tik visapusiškas ištyrimas. Tokia pati situacija yra ir norint parodyti klimato padėtį.“ Tačiau profesorius pripažino, egzistuoja daugybė ir plika akimi atšilimo padarinių, pavyzdžiui, Arkties ledynų tirpimas.
Arūnas Bukantis atskleidžia, kad temperatūros kilimas, jei jis vyktų vienas savaime, nebūtų toks grėsmingas – „jei jis vyktų palaipsniui ir nesukeldamas grandininių reakcijų, būtų įmanoma prie jo priprasti“. Tačiau klimato pokyčiai, kaip ir nelaimės, po vieną nevaikšto. Kartu su temperatūros kitimu, variuoja ir daugybė kitų klimato faktorių, kurie sukelia ryškias orų anomalijas. Orų anomalijų padariniai dažniausiai būna laba liūdni – pavyzdžiui dėl sausrų ar liūčių nukentėjęs žemės ūkio sektorius, badas, mirtys.
Klimatologas prisimena dviprasmiškų minčių apie atšilimą sukėlusias pastarąsias šaltas žiemas Europoje: „kai europiečiai garsiausiai šaukia, tai atrodo, kad visame pasaulyje šalta, tačiau tuo pačiu metu buvo didžiulės teigiamos temperatūros anomalijos Grenlandijoje, rytų Europoje, netgi vakarų Sibire. Europoje buvo šalčiau negu Grenlandijoje“. A. Bukantis vėl pažeria negailestingos statistikos – nuo praeito amžiaus aštunto dešimtmečio gamtinių katastrofų padidėjo maždaug tris su puse karto. Auga, žinoma, ir nuostoliai – pasaulinė perdraudimo rinkos lyderė „Munich Re“ paskelbė, kad nuo šių metų sausio iki liepos, gamtos katastrofos atnešė tokius nuostolius, kokių dar nėra buvę – 265 mlrd. JAV dolerių. Tai yra penkis kartus didesnė suma nei įprastai.
O Kas laukia Lietuvos? Lietuvoje temperatūra kyla negi sparčiau nei globalinė temperatūra. Jei bendras pasaulio temperatūros pokytis – aštuonios dešimtosios laipsnio, tai Lietuvos vidurkis – vienas laipsnis. Todėl, nors galbūt ir ne visiems taip atrodo, bet globalinis atšilimas neaplenkia ir Lietuvos. Lietuvą vasarą alina dideli karščiai, o žiemą stingdo šalčiai - temperatūrų amplitudė vis didėja. Tokie temperatūrų svyravimai yra pavojingi ne tik žmogaus sveikatai, bet ir pastatams, technikai. Ypač žmogaus sveikatai pavojingos karščio bangos, kai temperatūra šokteli virš trisdešimties laipsnių. O tokių karštų dienų vis daugėja. Anksčiau jų buvo dvi – trys per metus, dabar skaičius svyruoja nuo aštuonių iki penkiolikos. Dėl karščių galime tikėtis sausrų arba labai smarkių liūčių.
Taip pat lietuviams pavojinga gamtos išdaiga – šalnos. Ne tos, kurios ausis kandžioja lapkritį ar kovą, o tos, kurios rugsėjį ar birželį pakanda ūkininkų derlių ar pasėlius. Žiemą temperatūros svyravimai apie nulį sukelia daug problemų ir su jomis susidurti tenka tikriausiai visiems žmonėms. Kai temperatūra šiek tiek aukštesnė už nulį, tirpsta sniegas, laukai, sodai ir pastatai įmirksta. O kai šaltukas vėl paspaudžia, pastatai, pasėliai, sodai giliai įšąla, ant kelių susidaro plikledis, ne laiku čiurlena pavasariniai potvyniai. Drėgmė ir temperatūrų svyravimas apie nulį – didelis išbandymas Lietuvos statiniams. Klimatas yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje pastatus iš išorės reikia atnaujinti dažniau, nei vakarų Europos šalyse.
Nuo XX amžiaus pradžios Baltijos jūros vandens lygis pakilo penkiolika centimetrų ir kyla toliau. Atrodo, kad tie penkiolika centimetrų nėra daug, tačiau prisiminus faktą, kad pietų Baltijoje žemės pluta grimzta, faktas iškart tampa grėsmingesnis. Jūrai smarkiai banguojant, vandens lygis gali pakilti dar metru ar net daugiau, todėl pavojus kyla ir mūsų paplūdimiams.
Scenarijai
Pasak daktarės, Lietuva po keliasdešimt metų pagal optimistinį scenarijų (jei klimatas atšils dviem laipsniais) gali tapti panašesne į Ispaniją, pagal kitą scenarijų, jei klimatas atšiltų šešiais laipsniais, tapsime tropikais, o tai reiškia, kad netektumėme spygliuočių, lietuvio širdžiai mielo žemės ūkio, o atrastumėme tropikų maliarijas ir mikrobus. Egzistuoja ir trečioji versija – tirpstantys ledynai gali nustelbti Golfo srovę, kuri lemia ketvirtadalį Lietuvos klimato. Tokiu atveju Lietuvoje smarkiai atšaltų.
Meteorologė taip pat prognozuoja, kad palaipsniui Lietuvoje gali telikti tik du metų laikai – šaltasis ir šiltasis, nes ribos tarp pavasario, vasaros, rudens ir žiemos nyksta.
Europos Sąjunga bando gelbėti klimatą. 2008 metais ES priėmė bendrą energetikos ir klimato kaitos politikos priemonių paketą. Iki 2020 metų numatoma šiltnamio efektą skatinančių dujų kiekį sumažinti dvidešimčia procentų, efektyviau vartoti energiją ir sumažinti jos poreikį ketvirtadaliu ir dar ketvirtadalį energijos gauti iš atsinaujinančių šaltinių. Mokslininkai ir politikai sutaria, kad, jei klimatas atšils daugiau nei dviem laipsniai, kelio atgal jau nebebus.
Taigi, kokią Lietuvą įsivaizduojame po penkiasdešimties metų? Galėsime šokti flamenko, įsijautę į Ispanijos vasaros karštį, galėsime kasmet skiepytis ne nuo gripo, o nuo Tropikų maliarijos, galėsime įsijausti į Tundros gyvenimo būdą, jei išnyktų Golfo srovė, o galbūt gyvensime taip, kaip gyvename dabar, jeigu netyčia pavyktų stabilizuoti klimato kaitą. Bet kokiu atveju, jei kenkimo varžybas laimės žmogus – be gamtos jis gyventi negalės, o gamta be žmogaus išsivers kuo puikiausiai.
