Lietuva, nors ir neturi daug naftos, dujų ar kitų naudingųjų iškasenų, yra turtinga kitų išteklių, tarp jų - ir energetinių, kurių neišnaudoja, nors galėtų plėtoti aplinkai draugiškų inovacijų ekonomiką ir kurti naujas darbo vietas, sako nepriklausomas konsultantas darnaus ekonomikos vystymo klausimais, buvęs diplomatas ir tarptautinės aplinkos apsaugos organizacijos „Greenpeace International“ vadovas  Paulas Hohnenas.

Į Vilniuje penktadienį rengiamą Europos Sąjungos sostinių generalinės asamblėjos konferenciją „Ateities miestai“ atvykęs P. Hohnenas interviu GRYNAS.lt ketvirtadienį pabrėžė, jog dėl ribotų išteklių konkuruojančios pasaulio šalys jau susiduria arba netrukus susidurs su trūkumu, kylančiomis kainomis, todėl, nors ekonomikai gresia nauja krizė, valstybė ir verslas turėtų investuoti į taupesnį išteklių naudojimą arba ieškoti pakaitalų, pasinaudodami inovacijomis, kurios mažiau terštų aplinką, padėtų kovoti su klimato kaita ir taip prisidėtų prie stabilumo didinimo, nes tokia strategija yra „vienintelė viltis“.

„Arba Lietuva išplėtos inovatyvias pramonės šakas ir taps pasaulinės šių šakų tiekimo grandinės dalimi, arba virs kolonija, aprūpinančia netvarią ir neteisingą ekonominę sistemą“, - sakė P. Hohnenas.

Jo teigimu, būtina „turėti viziją, kaip šalis atrodys po dvidešimties metų, kokia ji bus 2050 metais“, o ne „padaryti truputį čia, o paskui - truputį ten“. Anot jo, turi būti „iš esmės“ diskutuojama apie visas sritis - energetiką, žemės ūkį, specialistus rengiančią švietimo sistemą, paslaugas, sveikatos ir kitus sektorius, kad būtų rasti aiškūs sprendimai.

„Žinau, kad esate labai turtingi, kalbant apie žemės ūkį, miškus. Aš gyvenu pasaulio dalyje, kur pusė natūralių žemės ūkio produktų importuojama - jie galėtų būti importuojami iš Lietuvos, jūs turite tam žemės ūkio išteklių. Be to, neseniai Anglijoje nusipirkau kėdžių, pagamintų Lietuvoje. Puikiai pagamintų ažuolinių kėdžių, todėl matau šalį, kuri galėtų daugiau investuoti į dizainą ir panašius dalykus, nes turi tą lyg ir skandinaviško dizaino pojūtį, nors, žinoma, yra Baltijos šalis. Vietoje to, kad eksportuotų paprastas žaliavas - medieną ir panašiai. Apdoroti ją vietoje turi daugiau ekonominės prasmės - tai darbo vietų sukūrimas, pridedant žinių elementą“, - kalbėjo P. Hohnenas.
P. Hohnenas
Vietoje to, kad eksportuotų paprastas žaliavas - medieną ir panašiai. Apdoroti ją vietoje turi daugiau ekonominės prasmės - tai darbo vietų sukūrimas, pridedant žinių elementą.

Pasak jo, Lietuvoje taip pat „neišnaudotas vėjo energijos potencialas“, kuris „gali būti įdarbintas labai greitai“. O sprendimas grįžti prie atominės energetikos, priimtas be plačios viešos akademikų, ekonomistų ir kitų specialistų diskusijos, nebūtinai pasirodys geriausias.

„Aiškus dalykas tas, kad pirmiausia Lietuvai reikėtų išanalizuoti savus energijos išteklius kiek tik galima plačiau - vėjo, saulės, biomasės, geoterminius, skalūnų dujas - plačioje viešoje diskusijoje, kad būtų aišku, ką potencialiai turite [...] ir pabandykite rasti sprendimą, kas būtų geriausia kalbant apie mažas sąnaudas ir galimybes sukurti naujas darbo vietas, naują pramonę. Tuomet reikia svarstyti, kokios galimybės gauti energijos, kurios negalima pagaminti viduje. Viena iš galimybių gali būti vėjo energija iš Vokietijos, kita - dujos iš Norvegijos, o ne Rusijos, dar kita iš jūsų galimybių gali būti pasidomėti Europos projektu, kuriame planuojama saulės energiją importuoti iš šiaurinės Afrikos“, - sakė P. Hohnenas.

„Jei atsakymas toks, kad atominė energetika yra sistemos dalis, tada turėtumėte tai daryti, tačiau paniškas veržimasis vienos technologijos link būtų prastas sprendimas“, - teigė jis.